Rytų Prūsija

Rytų Prūsijos teritorija kito priklausomai nuo feodalų veiklos ir kariuomenės žygių. 1701–1772 m. ji apėmė tik buvusios Prūsijos kunigaikštystės (1525–1701 m.) teritoriją, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1772–1793 m., 1815–1919 m. ir Kulmo žemę, Varmę, Marienburgo ir Elbingo apylinkes; 1793–1795 m. ir Plocko apylinkes, 1795–1807 m. dar ir Lomžos, Balstogės apylinkes, Užnemunę. Iš 1793–1807 m. prijungtų žemių egzistavo Prūsijos karalystės provincija Naujoji Rytų Prūsija^[2].

Nuo XIX a. Rytprūsiai ėmė mažėti. Pagal Tilžės taiką 1807 m. panaikinta Naujoji Rytų Prūsija, nuo Rytprūsių atskirta Kulmo žemė (nors Vienos kongreso 1815 m. nutarimu vėl grąžinta Prūsijai), ir Plocko apylinkės, pagal Versalio taiką 1919 m. Klaipėdos kraštas ir Kulmo žemė. Dažniausiai Rytų Prūsija vadinama tik ta sritis, kuri liko Vokietijai po I pasaulinio karo ir 1922–1939 m. sudarė jos provinciją. Nuo likusios Vokietijos dalies ją skyrė Dancigo koridorius ir Laisvasis Dancigo miestas. 1815–1824 ir 1878–1945 m. Rytprūsiai buvo Prūsijos provincija (centras – Karaliaučius). Iš pradžių ją sudarė administraciniai-teritoriniai vienetai Lietuvos departamentas ir Rytų Prūsijos departamentas. Tautiniu požiūriu nevienalytėje Rytų Prūsijoje buvo lietuvių ir lenkų gyvenamos istorinės sritys Mažoji Lietuva, Mozūrija, bet po I pasaulinio karo joje jau dominavo vokiečiai. Tai buvo ilgametės kolonizacijos ir germanizacijos politikos pasekmė. Po Antrojo pasaulinio karo, Potsdamo konferencijos 1945 m. nutarimu šiaurinė Rytprūsių dalis atiteko TSRS, o pietinė – Lenkijai.

Iki XIII amžiaus didžiojoje Rytų Prūsijos teritorijos dalyje gyveno prūsų gentys. Apie 1225–1226 metus Mozūrijos kunigaikštis Konradas pradėjo derybas su Vokiečių ordinu, siekdamas prisikviesti jį pagalbon kovojant su prūsų gentimis. Ordinui įsikurti buvo perduota Kulmo žemė, iš kurios 1231 m. prasidėjo ordino ekspansija į prūsų žemes. Nepaisant kelių prūsų sukilimų (didžiausi vyko 1242–1249 m. ir 1260–1274 m.), iki XIII a. antrosios pusės Vokiečių ordino riteriai įsitvirtino didžiojoje būsimosios Rytų Prūsijos provincijos dalyje. Teritorijos LDK pasienyje (Skalva ir Nadruva) buvo menkai gyvenamos, tad Ordino laikais miestai ir dvarai kūrėsi arčiau Baltijos jūros. Vokiečių ordino vietininko Prūsijoje rezidencija iki 1309 m. buvo Elbinge (dab. Elbląg Lenkijoje), nuo 1309 m. pagrindinė paties ordino rezidencija buvo perkelta į Marienburgą (dab. Malbork Lenkijoje). Per Žalgirio mūšį ir Trylikos metų karą (1454–1466 m.) ordino pajėgos buvo išsekintos. Pagal Torūnės taikos sutartį (1466 m. spalio 19 d.) buvusios ordino valdos Prūsijoje buvo padalintos: derlingiausios teritorijos su geriausiai įdirbtomis žemėmis ir svarbiausiais uostais (Dancigu ir Elbingu) Rytų Pomeranijoje kartu su Varmės vyskupija buvo prijungtos prie Lenkijos ir nuo tol vadintos Karališkaisiais Prūsais (vok. Königlich Preussen, lenk. Prusy Królewskie), o likusi teritorija palikta Vokiečių ordinui, kurio didysis magistras nuo šiol turėjo prisiekti Lenkijos karaliui vasalo ištikimybės priesaika. Kadangi ordinas taip pat neteko savo pagrindinės rezidencijos Marienburge, naująja didžiojo magistro rezidencija tapo Karaliaučiaus pilis.

Ordino bandymas išsivaduoti iš Lenkijos vasaliteto 1520–1521 m. kare nepavyko. Pasklidus Liuterio idėjoms, ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis tapo veikliu jų šalininku ir pats perėjo į liuteronų tikėjimą. 1525 m. balandžio 10 d. didysis magistras Albrechtas Krokuvoje sudarė sutartį su Lenkijos karaliumi Žygimantu Senuoju. Ordino valstybė buvo likviduota, sekuliarizuota ir pavadinta Prūsijos hercogyste (vok. Herzogtum Preußen), tačiau pirmasis Prūsijos hercogas Albrechtas liko vasaliniuose santykiuose su Lenkijos karaliumi. Nutrūkus hercogo Albrechto Brandenburgiečio (mirė 1568 m.) palikuonių vyriškajai linijai, Prūsijos hercogo sostą 1618 m. paveldėjo Brandenburgo markgrafai ir Šventosios Romos imperijos kurfiurstai Hohenzollernai. Kadangi pagrindinė Hohenzollernų politinė veikla vyko Brandenburge, Karaliaučius užleido politinio centro vaidmenį Berlynui, o pačios Prūsijos hercogystės valdos vis aiškiau virto Hohenzollernų valdų provincija.

Per 1655–1660 m. Švedijos karą su Abiejų Tautų Respublika kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas sugebėjo pasiekti, kad Olyvos taikos sutartimi Lenkijos-Lietuvos valdovas Hohenzollernų naudai visiškai atsisakytų senjoro teisių į Prūsijos hercogystę. Hohenzollernų valdomai dualistinei valstybei vis aktyviau dalyvaujant Europos politiniame gyvenime, kurfiursto Frydricho Vilhelmo sūnus Frydrichas III už pažadėtą paramą Ispanijos įpėdinystės kare gavo iš imperatoriaus Leopoldo I karūną. Brandenburgo markgrafas ir hercogas Prūsijoje dėl politinių motyvų savo į naują rangą pakeltas valdas pavadino Prūsijos karalystės vardu, be to, 1701 m. sausio 18 d. Prūsijos karaliumi Frydrichu I karūnavosi būtent Karaliaučiuje. Sukūrus Prūsijos karalystę, jos vardas pradėjo dubliuotis su buvusiomis Prūsijos hercogystės valdomis, todėl pastarosioms ilgainiui prigijo Rytų Prūsijos vardas. Oficialiai šis pavadinimas buvo įtvirtintas po I Abiejų Tautų Respublikos padalinimo 1772 m., kai Prūsija prisijungė vadinamuosius Karališkuosius Prūsus. 1773 m. sausio 31 d. iš buvusios Prūsijos hercogystės valdų ir Varmijos vyskupijos teritorijos buvo sukurta Rytų Prūsijos provincija, o iš likusių Karališkųjų Prūsų – Vakarų Prūsijos provincija. Nuo 1829 iki 1878 m. abi provincijos buvo sujungtos į vieną Prūsijos provinciją (vok. Provinz Preußen), tačiau 1878 m. jos buvo vėl atskirtos. Rytų Prūsijos provincija siuntė 17 atstovų į Vokietijos reichstagą ir 32 – į Prūsijos karalystės landtago žemesniuosius rūmus (vok. Abgeordnetenhaus).

Iki 1808 m. Rytų Prūsijos provinciją sudarė Rytų Prūsijos departamentas su centru Karaliaučiuje ir Lietuvos departamentas su centru Gumbinėje. 1808 m. šių departamentų vietoje įkurtos dvi apygardos: Karaliaučiaus apygarda ir Gumbinės apygarda. 1905 m. iš 9 pietinių šių apygardų apskričių suformuota nauja – Alenštaino apygarda.

1919–1921 m. Rytų Prūsijos provincijos ribos buvo vėl pakeistos. Pagal Versalio taikos sutartį 1. Vokietija pripažino naujas sienas su Lenkija, perduodama jai didžiąją Vakarų Prūsijos dalį, Aukštutinę Sileziją ir Poznanės sritį (87 str.), 2. Dėl pietinių Rytų Prūsijos apskričių politinės priklausomybės turėjo būti surengtas vietinių gyventojų plebiscitas (94, 96 str.), 3. Vokietija atsisakė šiaurinės Rytų Prūsijos dalies – Klaipėdos krašto, kuris turėjo būti perduotas administruoti Antantės valstybėms (99 str.), 4. Vokietija atsisakė Dancigo srities, kur turėjo būti įkurtas laisvasis, Tautų Sąjungos prižiūrimas, miestas (100, 102 str.). Įgyvendinant sutartį:

• Rytprūsių dalis į šiaurę nuo Nemuno buvo atskirta nuo Vokietijos. Šioje teritorijoje, įvardintoje Klaipėdos kraštu, 1920 m. vasario 15 d. buvo paskelbta apie prancūzų administravimo Antantės vardu pradžią;
• Remiantis Lenkijos teritorinėmis pretenzijomis, 1920 m. birželio 11 d. pietinėse Rytų Prūsijos apskrityse buvo surengti plebiscitai, siekiant išsiaiškinti, kuriai valstybei nori priklausyti jų gyventojai. Plebiscitai buvo palankūs Vokietijai;
• 1920 m. lapkričio 9 d. Dancigas buvo paskelbtas laisvuoju miestu;
• 1921 m. buvo išvesta nauja siena su Lenkija, suformuojant vadinamąjį „Lenkijos koridorių“, geografiškai perskyrusį Vokietiją į dvi dalis ir atskyrusį Rytprūsius nuo likusios Vokietijos; iš Vakarų Prūsijos provincijos likučių prie Rytų Prūsijos buvo prijungta nedidelė Pavyslio teritorija, kuriai 1922 m. suteiktas Rytprūsių provincijos Vakarų Prūsijos apygardos statusas.

Pagal Stalino planą, įtvirtintą 1945 m. Potsdamo konferencijoje po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių teritorija buvo padalinta. Šiaurinė jos dalis su reikšmingiausiu miestu Karaliaučiumi 1946 m. buvo įvardinta Kaliningrado sritimi ir įjungta į Rusijos Sovietų Federacinę Socialistinę Respubliką. Pietinė dalis atiteko Lenkijai. Klaipėdos krašto, 1939–1945 m. vėl priklaususio Vokietijai, likimas Potsdame net nebuvo svarstomas, kadangi kraštas buvo automatiškai grąžintas į Lietuvos TSR sudėtį. Per 1944–1945 m. evakuaciją iš Rytų Prūsijos į Vokietijos gilumą pasitraukė daugiau kaip 2 mln. gyventojų.

XX a. pradžioje buvo:

• Rytprūsių tinklalapis Archyvuota kopija 2008-08-03 iš Wayback Machine projekto.
• Rytprūsių žemėlapis Archyvuota kopija 2012-04-10 iš Wayback Machine projekto.