Vėluvos apskritis

Vėluvos apskritis (vok. Landkreis Wehlau) – 18181871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos administracinis teritorinis vienetas Mažojoje Lietuvoje. Sudaryta po Vienos kongreso per 18151818 m. vykdytą reformą smulkinant Rytų Prūsijos apskritis. Centras – Vėluva.

Vėluvos apskritis
Landkreis Wehlau

1818 – 1945
Apskritis Karaliaučiaus apygardoje (žalia) po 1905 m.
ValstybėPrūsijos karalystė
ApygardaKaraliaučiaus apygarda
Administracinis centrasVėluva

Istorija

redaguoti

Vėluva – sena prūsų notangų žemė. Ją 1255 m. užėmė Vokiečių ordinas ir pastatė kelias pilis buvusių notangų pilių vietose. 1347 m. ir 1376 m. kraštą buvo užėmusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio kariuomenė. Vėluvoje 1362 m. pakrikštytas Kęstučio sūnus Vaidotas.

Kraštas pasižymėjo duoninių javų derliais, veikė keliolika malūnų ir kepyklų. Vėliau Vėluvos žemė garsėjo čia auginamais trakėnų veislės žirgais, veikė keli dideli jų žirgynai, buvo rengiami žirgų turgūs. 1894 m. nutiestas geležinkelis Šepučiai-Eitkūnai ir Prūsijos valstybinis plentas.

Apskrityje buvo Alnos, Tepliavos ir Vėluvos miestai, 112 gyvenviečių ir 3 valstybiniai dvarai. 1938 m. tik kelios gyvenvietės buvo pervadintos vokiškais vardais.

Gyventojai

redaguoti

Didelė dalį gyventojų sudarė valstiečiai laukininkai. Gyventojų surašymo duomenimis, įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, apskrityje gyveno:[1]

MetaiGyventojaiEvangelikaiKatalikaiŽydai
189048 556n.d.274181
190046 34845 645412
191047 17945 7841 054
192546 92546 030597135
193347 64346 60673789
193949 12746 86695737

Lietuviai

redaguoti

Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, 1825 m. Vėluvos apskrityje lietuviškai kalbėjo daugiau, kaip pusė gyventojų, 1852 m. apie 38 %, 1890 m. apie 25 % žmonių.

Šaltiniai

redaguoti

Nuorodos

redaguoti