Labguva
Labguva arba Poleskas (vok. Labigow, nuo 1300 m. Labiow, nuo 1420 m. Labiau, Labiaw, 1945–1946 m. rus. Лабиау, nuo 1946 m. rugsėjo 7 d. rus. Полесск) – miestas Rusijoje, Kaliningrado srities centrinėje dalyje, 4 km į pietus nuo Kuršių marių, Deimenos (Deimės) kairiajame krante, istorinių Sembos ir Skalvos paribyje. Polesko rajono ir Polesko miesto gyvenvietės centras.
| Labguva rus. Полесск vok. Labiau | |
|---|---|
 | |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Rusija |
| Sritis |  Kaliningrado sritis |
| Rajonas | Polesko rajonas |
| Įkūrimo data | 1258 |
| Gyventojų | 6 921 |
| Pašto kodas | 238630 |
| Tel. kodas | (+7) 40158 |
 Vikiteka | Labguva |
Istorija
redaguotiArcheologiniais duomenimis, prie Labguvos buvo romėnų laikotarpio, II a.-IV a. gyvenvietė ir vėlyvojo geležies amžiaus IX a.-XIII a. baltų kapinynas, suardytas XIX a. pabaigoje tiesiant geležinkelį.
Miesto pavadinimas prūsiškos kilmės.[1] Labguva (Labegowe) pirmąkart paminėta 1249 m., o 1258 m. kryžiuočiai pradėjo statyti savo Labguvos pilį. 1275 m. skalviai pilį sudegino. Tada buvo pastatyta akmeninė pilis. Į šiaurę nuo jos kūrėsi amatininkų ir prekybininkų gyvenvietė, joje 1258 m. ar 1288 m. pastatyta bažnyčia, XIV a. pabaigoje vietoj jos pastatyta kita. 1871 m. bažnyčia restauruota.
XIV a. pabaigoje pastačius šliuzą ir nutiesus tiesioginį vandens kelią iš Deimenos į Prieglių pagyvėjo laivyba, o Labguvos gyvenvietė plėtėsi. XV a. pradžioje pagilinus Deimeną pro Labguvą plukdyta daugiau prekių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. 1429 m. įrengta Labguvos muitinė. Laivyba iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės į Karaliaučių ir į Vakarų Europą suintensyvėjo XVII a., nuo Labguvos iki Nemunyno iškasus Frydricho kanalą ir kai 1642 m. Labguvai buvo suteiktos suteiktos Kulmo teisės. Nuo 1525 m. Mažosios Lietuvos Labguvos apskrities centras.
1530 m. pradėjo veikti parapinė mokykla, kurioje 1762–1775 m. precentoriumi dirbo Kristijonas Piečys. 1880–1914 m. knygynuose prekiauta lietuviškais leidiniais. 1895 m. iškilo ligoninės pastatas, 1907 m. pastatytas vandens bokštas, nutiestas vandentiekis.
XIX a. pabaigoje Labguvos evangelikų liuteronų bažnyčioje nustota laikyti pamaldas lietuvių kalba. XIX a. pabaigoje pro Labguvą nutiestas geležinkelis Karaliaučius-Tilžė, XX a. pradžioje – siaurasis geležinkelis į Tepliavą. Deimenos pakrantėse įrengti du dideli uostai. Iki 1945 m. mieste veikė vidurinė ir jūrininkų mokyklos, gimnazija, cemento fabrikas, plytinė, keli malūnai, kelios pieninės ir laivininkystės įmonės. Tėviškės muziejuje (Heimatmuseum) buvo vertingų eksponatų iš Mažosios Lietuvos.
Per Antrąjį pasaulinį karą miestas apgriautas, po karo senamiestis sugriautas, jo vietoje įrengta paradų aikštė su V. Lenino paminklu. Apleisti uostai ir vandens keliai. 1960 m. nugriauta bažnyčia, jos vietoje pastatytas gyvenamasis namas.[2]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1818–1945 m. | Labguvos apskritis | Karaliaučiaus apygarda |
| 1945–1946 m. | Rytų Prūsija | TSRS |
| 1947–2008 m. | Polesko rajonas | Kaliningrado sritis |
| nuo 2008 m. | Polesko miesto gyvenvietė Polesko municipalinis rajonas | Kaliningrado sritis |
Demografija
redaguoti1400 m. gyveno apie 500 žmonių. Apie 1530 m. Labguvoje ir ypač apylinkėse gausiau gyveno lietuvninkai, mažiau – prūsai bei sulietuvėję prūsai. Vokiečiai daugiau gyveno pačiame bažnytkaimyje. Daug Labguvos gyventojų mirė per 1709–1711 d. marą bei badą, po jo per didžiąją kolonizaciją mieste ir apylinkėse padaugėjo vokiečių.
Gyventojų skaičius
redaguoti | |||||||||
| 1782 m. | 1802 m. | 1825 m. | 1867 m. | 1875 m. | 1880 m. | 1890 m. | 1910 m.[3] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 2 129 | 2 438 | 3 071 | 4 355 | 4 487 | 4 683 | 4 861 | 4 604 | ||
| 1925 m. | 1933 m.[4] | 1939 m. | 2002 m. | 2011 m.sur. | 2021 m.sur. | - | - | ||
| 4 911 | 5 879 | 6 544 | 7 681 | 7 580 | 6 921 | - | - | ||
| |||||||||
1837 m. parapijoje lietuviais užsirašė 34 %, 1848 m. – 26 %, 1878 m. – 4,5 % gyventojų.
Žymūs žmonės
redaguoti- 1562–1587 m. Labguvos evangelikų liuteronų klebonu dirbo lietuvių raštijos kūrėjas Jonas Bretkūnas.
- 1762–1775 m. kunigavo lietuvių religinės literatūros leidėjas Kristijonas Piečys
- 1832–1840 m. kunigavo lietuvių raštijos darbuotojas K. O. Glogau.
- 1889 m. gimė Vokietijos (Šlėzvigas-Holšteinas) politikas Bernhardas Oberšteleris (Bernhard Obersteller, 1889 m. kovo 19 d. – 1972 m. liepos 5 d.)
- 1892–1903 m. Labguvoje teismo vertėju dirbo aušrininkas Jurgis Mikšas
Ekonomika
redaguotiLabguvoje yra maisto pramonės (žuvų konservų, pieno, mėsos) įmonės, Palvininkų gintaro kombinato filialas. Veikia Sankt Peterburgo valstybinio žemės ūkio universiteto filialas.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Палмайтис Л. Предложение по научной русификации исконных наименований перешедшей в состав России северной части бывшей Восточной Пруссии / Л. Палмайтис; Европейский институт рассеянных этнических меньшинств. – Б. м.: Б.и., 2003. c. 43 Archyvuota kopija 2012-02-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Albertas Juška, Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas. Labguva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 395 psl.
- ↑ Lankos apskrities kaimų sąrašas (1900 m.) vok.
- ↑ Lankos apskrities kaimų sąrašas (1939 m.) vok. (181)
- Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
- Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
- Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.