Pavelas Miliukovas
 | Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Pavelas Miliukovas rus. Павел Николаевич Милюков | |
|---|---|
 | |
| Gimė | 1859 m. sausio 27 d. Maskva, Rusijos imperija |
| Mirė | 1943 m. kovo 31 d. (84 metai) Eks le Benas, Viši Prancūzija |
| Pilietybė | rusas |
| Pareigos | politikas, istorikas |
| Partija | Konstitucinių demokratų partija |
| Išsilavinimas | Maskvos universitetas, 1882 |
 Vikiteka | Pavelas Miliukovas |
| Parašas | |
 | |
Pavelas Miliukovas (rus. Павел Николаевич Милюков, 1859 m. sausio 27 d. Maskvoje – 1943 m. kovo 31 d. Eks le Bene) – Rusijos istorikas, politikas, konstitucinių demokratų partijos lyderis. Rusijos laikinosios vyriausybės užsienio reikalų ministras. Kembridžo universiteto garbės daktaras.
Biografija
redaguotiPavelas Miliukovas gimė dvarininkų šeimoje Maskvoje. Sidabro medaliu baigė 1-ąją Maskvos gimnaziją. Studijavo Maskvos universiteto istorijos–filologijos fakultete. 1905 m. buvo vienas iš konstitucinių demokratų (kadetų) partijos kūrėjų. Rusijos imperijos Valstybės dūmos narys. Po Vasario revoliucijos Rusijos užsienio reikalų ministras. Konstitucinės monarchijos šalininkas, nors daugumą kadetų partijos narių buvo respublikonai. Buvo išrinktas Visos Rusijos Steigiamasis susirinkime, bet jame nedalyvavo. 1918 m. pasitraukė iš Rusijos į Turkiją, vėliau į Vakarų Europą. 1921–1940 m. Paryžiuje redagavo rusų emigracijos laikraštį „Paskutinės žinios“ rus. «Последние новости». Emigracijoje kritiškai vertino bolševikų politiką. Antrojo pasaulinio karo metu teigė, kad „Karo atveju išeivija turi besąlygiškai būti savo tėvynės pusėje“. Nuoširdžiai džiaugėsi Raudonosios armijos pergale Stalingrado mūšyje[1].
Šaltiniai
redaguoti- ↑ д-р ист. наук Думова Н. Г. Павел Николаевич Милюков. Биография // Впервые опубликовано в книге «Милюков П. H. Воспоминания», M.: Политиздат, 1991