Danijos karalius

IX a. susikūrė Gudfredo, kuris toliau statydino įtvirtinimus ir atrėmė frankų karaliaus Karolio Didžiojo veržimąsi, valstybė. X a. valdant Gormui Senajam ir jo sūnui Haraldui I Mėlyndančiui susikūrė bendra Danijos karalystė. Renkamo karaliaus valdžia tuo metu iš esmės ribojosi vadovavimu kariaunai ir sustiprėjo tik XI a. antroje pusėje. Apie 960 m. Haraldas I Mėlyndantis apsikrikštijo, X a.-XI a. pakrikštyti visi danai.

Jauna valstybė plėtė savo valdas, danai veržėsi į Norvegiją, puldinėjo baltų žemes, buvo apgulę Apuolę. Knutas II Didysis (1018–1035 m.) valdė Angliją. XII a. pirmoje pusėje buvo užimtos Baltijos jūros p. pakrantės: Riugeno sala, Holšteinas, Meklenburgas, Pomeranija, Šiaurinė Estija ir Sarema. Valdemaras II Nugalėtojas (1202–1241 m.) 1241 m. paskelbė pirmuosius rašytinius įstatymus, vadinamąjį Jutlandijos teisyną. Didėjant Bažnyčios, žemvaldžių, riterių įtakai, vykstant dinastinėms kovoms karaliaus valdžia XIII a. antroje pusėje vėl nusilpo. 1282 Erikas V Glipingas (1259–1286 m.) paskelbė chartiją, ribojančią karaliaus valdžią, įsipareigojo kasmet šaukti didikus į įstatymų leidžiamąjį ir teisminį susirinkimą – Danehofą. 1320 m. Kristoforas II (valdė 1320–1326 m. ir 1330–1332 m.) įsipareigojo be Danehofo žinios neįvedinėti naujų mokesčių, valdyti kartu su Valstybės taryba (Riges Rad, vėliau Rigsrodas), kurią sudarė didikai ir vyskupai.

Valdemaras IV Aterdagas (1340–1375 m.) karaliaus valdžią vėl sustiprino. Nors jis 1346 m. Vokiečių ordinui pardavė Estiją ir Saaremos salą, o po 1367–1370 m. karo su Hanza prarado prekybos pirmavimą Baltijos jūroje, regione Danijos įtaka didėjo. 1380 m. Danijos karaliai sudarė asmeninę uniją su Norvegija, 1397 m. – Kalmaro uniją su Švedija (iki 1523 m.) ir Norvegija (iki 1814 m., nuo 1537 m. Norvegija buvo Danijos provincija). 1460 m. sudaryta asmeninė unija su Šlėzvigu ir Holšteinu. XV a. pabaigoje – XVI a. šalį iš tiesų valdė Rigsrodas, kurio 30 didikų šeimų priklausė apie 80 % visos bajorų žemės. Karaliai skatino miestų plėtotę – 1433 m. sostine tapo Kopenhaga, suteikė miestiečiams daugiau teisių, tačiau luomams atstovaujantis Rigsdagas, pirmąkart sušauktas 1468 m. Kristijono I, didesnės įtakos neturėjo. Kristijonas II (1513–1523 m.) buvo didikų nuverstas ir išvytas.

Kristijonas III (1533–1559 m.), numalšinęs 1533–1536 m. Grafų kivirčo sukilimą, 1536 m. įvedė liuteronybę. Reformacija paskatino danų kultūros plėtrą, tačiau Danijos įtaka regione pradėjo silpti. Po 1563–1570 m. (Danijos-Švedijos karas), 1611–1613 m. (Kalmaro karas), 1643–1645 m., 1657–1658, 1658–1660 m. karų su pagrindine varžove Švedija, kuri 1523 m. tapo nepriklausoma karalyste, buvo prarasti Skonė, Rytų Norvegija. XVII a. antrame dešimtmetyje Danija įgijo pirmąsias kolonijas Indijoje, kelias Mergelių (Virginijos) salas. 1660 m. Rigsdagas paskelbė karaliaus sostą paveldimu. 1665 m. Frederikas III (1648–1670 m.) įvedė absoliutinę monarchiją, panaikino Rigsrodą, nebešaukė ir Rigsdago. Panaikintos kai kurios bajorų privilegijos, valdžios pareigūnais imta skirti ir miestiečius, kuriems suteikta teisė pirkti žemę. 1788 m. panaikinta baudžiava.

Pramoninė revoliucija XIX a. pirmoje pusėje paskatino prieš absoliutizmą nukreiptą liberalų judėjimą. 1835–1836 m. sušaukus 4 provincijų luomų susirinkimus įtvirtinta vietos savivalda. Politines permainas paskatino 1848 m. Tautų pavasaris. Frederikas VII (1848–1863 m.) paskelbė 1849 m. birželio mėn. konstituciją, Danija tapo konstitucine monarchija su dvejų rūmų – žemųjų (Folketingas) ir aukštųjų (Landstingas) – parlamentu (Rigsdagas). Gyventojams suteikta žodžio, tikėjimo, susirinkimų laisvė. Po 1864 karo su Austrija ir Prūsija Danija neteko Šlėzvigo, Holšteino, Lauenburgo. 1866 m. priimtos konstitucijos pataisos padidino Landstingo, kuris atstovavo turtingiesiems sluoksniams, įtaką.

1901 m. konstitucijos pataisos išplėtė rinkimų teisę, vyriausybę imta formuoti remiantis Folketingo dauguma. 1915 m. konstitucija įteisino visuotinę rinkimų teisę.^[1]

Sigfredas – minimas 782 m.

Haraldas – VIII a. pab.

Gudfredas – iki 804–810 m.

Hemingas – 810–812 m.

Haraldas Klakas ir Reginfredas – 812–813 m.

Horikas I – 813–854 m.

Horikas II Vaikas – 854–870 m.

Halvdanas – apie 870–890 m.

Gormas Senasis – apie 940 m.

• Danijos karaliai
• Norvegijos karaliai
• Švedijos karaliai