Pagėgiai

Pagėgiai – miestas vakarų Lietuvoje, Klaipėdos krašte, Tauragės apskrityje, prie kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda , 30 km į pietvakarius nuo Tauragės. Pagėgių savivaldybės ir seniūnijos centras, Pagėgių miesto seniūnaitija.

Pagėgiai

Pagėgių liuteronų bažnyčia

Pagėgiai

55°07′59″š. pl. 21°54′36″r. ilg. / 55.133°š. pl. 21.910°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Tauragės apskritis

Savivaldybė

Pagėgių savivaldybė

Gyventojų

1 537

Plotas

4,33 km²

Tankumas

355 žm./km²

Pašto kodas

LT-99032

Vikiteka

Pagėgiai

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Pagė́giai
Kilmininkas:	Pagė́gių
Naudininkas:	Pagė́giams
Galininkas:	Pagė́gius
Įnagininkas:	Pagė́giais
Vietininkas:	Pagė́giuose

vok. Pogegen

Stovi Pagėgių Šv. Kryžiaus bažnyčia (1997 m.), Pagėgių evangelikų liuteronų bažnyčia (1933 m.), veikia A. Mackaus gimnazija, Meno ir sporto mokykla, pradinė mokykla, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka, paštas, miesto parkas.

Pro miestą teka dešinysis Rusnės intakas Gėgė, nuo kurios pavadinimo kildinamas ir miesto vardas. Greta miesto įsikūręs Pagėgių kaimas.

Etimologija redaguoti

Pagėgiai – vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Gėgės upelio vardo,^[2] pridedant priešdėlį pa-. Liaudies etimologija vardą sieja su gegute.^[3] Gali būti, kad abidvi versijos yra papildančios viena kitą, mat Gėgės upelio vardas galėjęs kilti iš žąsų, kurios mėgo laikytis paupio balose, gagenimo. Kalbininkai linkę manyti, kad vietovardis gali būti giminingas nebevartojamam žodžiui gegis („miškas, rojus“).^[4]

Istorija redaguoti

Pagėgiai minimi nuo 1281 m., kai vienam skalviui čia buvo užrašyta žemė. Nuo XV a. pradžios priklausė vokiečių Klaipėdos kraštui.

1875 m. pro Pagėgius buvo nutiesta Klaipėdos–Tilžės geležinkelio linija. 1902 m. miestas Tilžės–Pagėgių–Smalininkų siauruku buvo sujungtas su Smalininkais, vėliau (1904 m.) pravesta Klaipėdos–Tilžės geležinkelio atšaka iš Pagėgių į Lauksargius. XIX a. pabaigoje Pagėgiai minimi kaip kaimas Tilžės apskrityje, kuriame buvo geležinkelio ir pašto stotys.^[5]

1923 m. Pagėgiams suteiktos miesto teisės. Pagėgiuose tuomet jau gyveno ~4000 gyventojų. Čia buvo pastatyti Tautinio Lietuvos banko, apskrities savivaldybės, muitinės pastatai, keletas kitų bankų pastatai, įruoštos kareivinės, prekių sandėliai, daug privačių pastatų. Miestelyje atsirado trys nauji viešbučiai, kelios parduotuvės, gydytojų kabinetai. Moderni architektūra pakeitė miesto veidą. Į Pagėgius suėjo Klaipėdos–Smalininkų ir Mintaujos–Tilžės plentų linijos. Po 1923 m. išplėsta Pagėgių geležinkelio stotis.

1926 m. įsteigta progimnazija, 1926 m. – gimnazija. 1929–1930 m. prezidento A. Smetonos iniciatyva (dail. A. Brako ir arch. K. Maskvitaičio projektas) pastatyti nauji mūriniai trijų aukštų gimnazijos rūmai. 1935 m. ji pavadinta Kristijono Donelaičio vardu, 1938 m. pradėtas statyti priestatas su gimnastikos sale ir įvairiais kabinetais. 1931 m. baigta statyti katalikų bažnyčia.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Pokario metais Pagėgiai iš dalies atstatyti, buvo rajono centras iki 1962 m., bet vėliau Šilutės rajono sudėtyje miestelis nebeturėjo galimybės augti. Sovietmečiu buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė.

1994 m. patvirtintas Pagėgių herbas. 2000 m. Pagėgiai tapo naujos savivaldybės centru.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a.	?	Tilžės apskritis
1920 m.	Pagėgių valsčiaus centras	Pagėgių apskrities centras
1920–1946 m.	?
1946–1950 m.	apskrities pavaldumo miestas
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Pagėgių apylinkės centras	Pagėgių rajono centras	Klaipėdos sritis
1953–1962 m.		Pagėgių rajono centras
1962–1995 m.		Šilutės rajonas
1995–2000 m.	Pagėgių seniūnijos centras	Šilutės rajono savivaldybė	Klaipėdos apskritis
2000–	Pagėgių seniūnijos centras	Pagėgių savivaldybės centras	Klaipėdos apskritis

Konclageris redaguoti

Per II pasaulinį karą Pagėgių miške buvo įkurta sovietinių karių belaisvių stovykla „Oflager-53“ (Buchenvaldo konclagerio filialas). Ji užėmė 36 ha teritorijos, aptvertos spygliuota viela. Stovykla veikė maždaug iki 1943 m., spėjama čia žuvus apie 20 tūkstančių žmonių.

1977 m. stovyklos vietoje pastatytas memorialinis kompleksas (skulptorius Steponas Šarapovas, architektas Gediminas Baravykas). 2005 m. pastatytas naujas memorialinis paminklas stovykloje žuvusių karo belaisvių atminimui įamžinti.

Gyventojai redaguoti

Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m.

1871 m.^[6]

1885 m.^[7]

1887 m.

1905 m.^[8]

1910 m.^[9]

1925 m.

1932 m.

1959 m.^sur.^[10]

1970 m.^sur.^[11]

613

684

662

698

684

1 404

4 000

3 436

2 797

1976 m.^[12]^[13]

1979 m.^sur.^[14]

1989 m.^sur.^[15]

2001 m.^sur.^[16]

2011 m.^sur.^[17]

2021 m.^sur.^[18]

-

3 000

2 696

2 568

2 393

1 941

1 576

-

Žymūs žmonės redaguoti

Pagėgiuose gimė:

Algimantas Mackus (1932–1964), žymiausias bežemių kartos atstovas, vadinamosios neornamentuotos kalbos poetas. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV.
Vytautas Juodkazis (1928–2021), mokslininkas geologas, profesorius, akademikas.

Pagėgiuose gimnaziją baigė Mindaugas Stakvilevičius – fizikas, mokslų daktaras, politinis veikėjas.

Sportas redaguoti

FK Pagėgiai

Galerija redaguoti

Gimnazija
Biblioteka
Futbolo stadionas

Šaltiniai redaguoti

↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 151
↑ „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 306 p.
↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 300
↑ Pogegen. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VIII (Perepiatycha — Pożajście). Warszawa, 1887, 497 psl. (lenk.)
↑ Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1885 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1888 // psl. 2–18.
↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
↑ Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. gemeindeverzeichnis.de
↑ Pagėgiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 733 psl.
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
↑ Pagėgiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 401 psl.
↑ Algirdas Baliulis, Kazys Misius ir kt. Pagėgiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 263
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
↑ Tauragės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Literatūra redaguoti

Be paliaubų: dokumentinė proza (sud. Edvardas Uldukis). – Vilnius: A. Malinausko individuali įmonė, 2006. – 95 p.: iliustr. – ISBN 9955-580-26-7

Nuorodos redaguoti

Pagėgiai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 707 psl.
Miesto urbanistika Archyvuota kopija 2013-01-11 iš Archive.is projekto
Pagėgių istorija Archyvuota kopija 2012-11-12 iš Wayback Machine projekto.
Pagėgių savivaldybė

[1] Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.

[2] Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 151

[3] „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 306 p.

[4] 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 300

[5] Pogegen. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VIII (Perepiatycha — Pożajście). Warszawa, 1887, 497 psl. (lenk.)

[6] Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.

[7] Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1885 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1888 // psl. 2–18.

[8] Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.

[9] Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. gemeindeverzeichnis.de

[MLTE-10] Pagėgiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 733 psl.

[11] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.

[LTE-12] Pagėgiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 401 psl.

[TLE-13] Algirdas Baliulis, Kazys Misius ir kt. Pagėgiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 263

[14] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.

[15] Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.

[16] Tauragės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.

[17] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.

[18] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]

[15]

[16]

[17]

[18]