Naujoji Prancūzija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Naujoji Prancūzija (pranc. Nouvelle-France) buvo teritorija Šiaurės Amerikoje, kurią kolonizavo prancūzai XVI–XVIII amžiuje. Ji egzistavo nuo 1534 m., kai Žakas Kartjė atrado Šv. Lauryno upę, iki 1763 metų, kai regionas atiteko Jungtinei Karalystei. Didžiausias regionas buvo apie 1712 metus, prieš Utrechto sutartį, kai Naujoji Prancūzija buvo nusidriekusi nuo Niufaundlando iki Aukštutinio ežero ir nuo Hadsono įlankos iki Meksikos įlankos. Vėliau teritorija padalinta į 5 kolonijas: Kanadą, Akadiją, Hadsono Įlanką, Niufaundlandą ir Luizianą.

Nouvelle-France Naujoji Prancūzija
nebėra
1534 – 1763 →   →   →
Vėliava Herbas
Sostinė	Kvebekas
Valdymo forma	kolonija
Era	Imperializmas
- Įkūrimas	1534 m.
- Padalinta tarp Britanijos ir Ispanijos	1763 m.

Kanados istorija
Šiaurės Amerikos indėnai
Naujoji Prancūzija
Kanada, Akadija
Britų Amerika > Britų Šiaurės Amerika:
Ruperto žemė, Niufaundlandas, Kvebekas (Kanada), Princas Edvardas, N. Brunsvikas, N. Škotija, Šiaurės Vakarų t., Britų Kolumbija
Dominijos:
Kanados, Niufaundlendo
Kanada nuo 1949 m.