Šiaulių kapinės

Įkurtos dėl parapinių kapinių, įkurtų aplink Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventorių ir už jo, perpildymo, iš dalies dėl sanitarinių reikalavimų. Žemė, kurioje įsikūrė Šiaulių katalikų parapijos kapinės, priklausė bažnyčiai. Aplink kapines tvoros nebuvo, tačiau jas nuo kito lauko skyrė griovys. Šiaulių senosiose kapinėse pradėta laidoti per choleros epidemiją ir 1831 m. sukilimą. Pradžioje buvo laidojama ant kalnelio, vadinamo Šv. Jono kalneliu, ant kurio, kaip manoma, stovėjo senoji Šiaulių pilis. Tačiau Šiaulių istorijos tyrinėtojai mano, kad dabartinių kapinių teritorijoje galėjo būti laidojama žymiai anksčiau, gal net Saulės mūšio laikais. Kasant kapus buvo randama tuos laikus menančių daiktų. Rašytiniuose šaltiniuose kapinės ir ten pat stovėjusi koplyčia, kuri sudegė apie 1970 m., minimos jau XVIII a. pabaigoje. Kaip atrodė ši koplyčia, sužinome iš 1830 m. inventoriaus aprašymo:

„… nuo bažnyčios tiesiai einant į šventorių, kapai, kur parapijos kapinės, ant kurių yra kryžiaus formos koplyčia, į kurią durys dvigubos su geležiniais vyriais ir prancūziška spyna uždaromos. Ji [koplyčia] pastatyta iš apvalių rąstų, altorius - staliaus darbo, jame paveikslas Šv. Jono Krikštytojo ant drobės pieštas. Koplyčioje 6 langai, sukalti iš lentų, stogas gontais dengtas, ant jo kupolas su kryžiumi.“

Vienas iš seniausių antkapinių paminklų yra ant kapinių senosios dalies aukštumos, netoli buvusios koplyčios vietos. Antkapinėje, maždaug 0,6x1,2 m dydžio plokštėje iškaltas tekstas. Mirties data nurodyta 1801 m. Tikėtina, kad uždarant senąsias parapines kapines, dalis naujai palaidotų palaikų galėjo būti perlaidoti į šeimyninius rūsius ar kapus kapinėse prie Talšos ežero. Prie seniausių kapaviečių priskiriami ir šeimyniniai rūsiai - koplyčios. Kalnelio šlaituose turtingesnės šiauliečių šeimos išmūrijo šeimyninius rūsius, kai kurie jų buvo su kriptomis, į kurias buvo dedami karstai. Keliuose rūsiuose karstai buvo sudėti vienas ant kito. Pirmieji rūsiai galėjo būti įrengti XVIII-XIX a. sandūroje, o didžioji jų dalis įrengta XIX a. II pusėje. Juose buvo laidojama ir XX a., net po Antrojo pasaulinio karo.

Seniausioje kapinių dalyje, ant Šv. Jono kalnelio, daugiausiai buvo laidojama iki Pirmojo pasaulinio karo. Čia palaidoti XVIII a. pab. - XX a. pr. gyvenę miesto gyventojai: amatininkai, mokytojai, kunigai, tarnautojai, paprasti miestelėnai.

Antrojo pasaulinio karo metais, puolant tarybinei armijai, kapinės buvo tapę vokiečių gynybos linija, todėl 1944 m. liepos mėn. buvo apšaudytos iš pabūklų. Apie 20 šeimyninių rūsių buvo susprogdinta artilerijos ir tankų sviediniais, kiti gerokai apgriauti. Pokario metais juose buvo apsigyvenę benamiai, todėl daug karstų sudeginta, palaikai sunaikinti. Nors miesto valdžia ir stengėsi be savininkų likusius rūsius užmūryti, kad į juos nebūtų landžiojama, rūsiai ir toliau buvo niokojami. Karo metais sunaikinta ir kelios dešimtys antkapinių paminklų.

Apie 1880 m. pradėta laidoti ir greta esančiame kalnelyje link stačiatikių kapinių, ta dalis aptverta akmenine tvora. 1905 m. senosios miesto kapinės jau buvo perpildytos. Senasis kapinių plotas apie buvusią koplyčią ir dalis kapinių link stačiatikių kapinių buvo visiškai prilaidota. 1905 m. rugsėjį Šiaulių klebonas Gustavas Tomkevičius kreipėsi į miesto Dūmą, prašydamas skirti vietą naujoms parapijos kapinėms. Jis pasiūlė žemės dalį, vadinamą „margais“ ir esančią už senųjų kapinių bei priklausančią Šiaulių parapijos Romos katalikų bažnyčiai, su sąlyga, jei Dūma sutiktų tokio pat dydžio žemę paskirti mainais Šiaulių beneficijai. Dūma sutiko, tačiau visi kapinių plėtimo formalumai buvo atlikti tik 1908 m., katalikų kapinės praplėstos link Talšos ežero.

1940 m. ir ši kapinių vieta buvo visiškai prilaidota. Tuo metu spaudoje pasirodė informacija, kad ieškomas naujas plotas kapinėms įrengti. Tačiau tam sutrukdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Karo metais (1941-1945 m.) žuvę ar mirę pavieniai civiliai žmonės buvo laidojami šeimos kapavietėse arba be priežiūros paliktose kapavietėse. 1945 m. Šiaulių miesto vykdomasis komitetas, motyvuodamas, kad kapinės labai apleistos, laidojama be tvarkos ir yra labai pripildytos, nutarė jas uždaryti. Leido laidoti tik šeimyniniuose rūsiuose, uždaruose šeimyniniuose kapuose, jeigu juose nebuvo laidojama 15 metų.

1955 m. kapinės dar kartą praplėstos abipus pagrindinių vartų, tačiau nuo 1959 m. laidojimas kapinėse apribotas, o kai buvo įrengtos Donelaičio kapinės ir visai uždraustas. Kapinės paskelbtos kultūros ir istorijos paminklu. Buvo leidžiama laidoti tik į jau esančius šeimyninius kapus, bet apie 1965 m. ir šie laidojimai uždrausti. 1990 m. išrinkta nauja Šiaulių miesto taryba, vykdydama šiauliečių prašymus, bandė atnaujinti laidojimus, nes daugelis kapų tapo neprižiūrimi, tačiau Kultūros paveldo saugotojai tam paprieštaravo.

Tarp katalikų ir stačiatikių kapinių buvusiame žemės plote už tvoros laidoti savižudžiai, vagys, nekrikštai. Čia buvo palaidoti ir keli ateistai, nes atskiros ateistų kapinės Ginkūnuose buvo įrengtos tik 1924 m. Ne itin didelę žmonių pagarbą šiai vietai rodo ir tas faktas, kad tarpukario laikotarpiu šis kapinių pakraštys buvo nukasinėtas imant žvyrą, kadangi ši žemė buvo „niekieno“.

Aiškaus kapinių takų suplanavimo nebuvo. Seniausioje dalyje buvo laidojama nesilaikant bendros tvarkos. Vėliau, formuojant takus, dalis kapaviečių sunaikinta. Išilgai naujosios kapinių dalies suformuota ir išliko iki mūsų dienų kaštonų, klevų ir kitų medžių alėja. Be to, visos kapinės gausiai apsodintos medžiais. 1979 m. atlikus senųjų kapinių katalikiškosios dalies inventorizaciją, nustatytos 6773 išlikusios kapavietės.

Išlikę paminklai labai įvairūs savo stilistika, medžiagomis, atlikimo būdu. Vienur nulaužto medžio įvaizdis iš granito ar metalo, kitur - kukli antkapinė lentelė iš ketaus, dar kitur - gipsinės, betoninės šventųjų skulptūros. XIX a. II p. paplito iš ketaus lieti kiaurais ir reljefiniais ornamentais puošti metaliniai kryžiai, dažnai galu įtvirtinti į vientiso akmens ar betono postamentą. Dalis šių ketaus kryžių buvo liejama Šiauliuose, Nikolajaus Zubovo Gubernijos fabrike.

Skliaustuose – kvartalas ir kapo numeris schemoje.

• Kostas Dambrauskas (1899–1958), mokytojas, (V-19)
• Vladas Dutkevičius (1889–1945 m.), knygnešys, vargonininkas, chorvedys,
• Pranė Jankutė (1909–1949 m.), mokytoja, (I-1)
• Stasys Jurevičius (1876–1942 m.), provizorius, pedagogas,
• Antanas Klupšas (1882–1940 m.), pedagogas (VII-24),
• Juozas Kumpis (1901–1920 m.), karo lakūnas,
• Romanas Kušeliauskas (1867–1932 m.), generolas (V-18),
• Mykolas Levinskas (1920-1941), Pasipriešinimo judėjimo dalyvis,
• Antanas Liorentas (1903-1937), inžinierius (III-6),
• Stasys Lukauskis (1869–1925 m.), teisininkas (V-20),
• Juozas Miliauskas-Miglovara (1845–1937 m.), knygnešys, poetas, publicistas (V-10),
• Jonas Mrozinskis (1882–1942), skulptorius (III-9),
• Petras Rasteika – Naidionovas (1887–1940 m.), Šiaulių pašto viršininkas,
• Rimbutas Oželis (1907–1937 m.), karo lakūnas, oro žvalgas,
• Juozas Pėželis (1907-1959), choro dirigentas ir pedagogas, (III-2)
• Ignas Prielgauskas (1871–1956), pianistas, pedagogas (VII-29),
• Antanas Raudonis (1871–1939), knygnešys, skulptorius (VIII-32),
• Stanislovas Sarapas (1872–1953 m.), kunigas kanauninkas,
• Julijonas Šalkauskis (1849–1933 m.), teisininkas (VII-25),
• Stasys Šalkauskis (1886–1941 m.), filosofas, profesorius (VII-25),
• Klemensas Šovis (1886–1955 m.), kunigas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios atstatytojas,
• Gustavas Tomkevičius, prelatas (VII-26),
• Jonas Trečiokas (1892–1938), mokytojas, vertėjas, vadovėlių autorius,
• Adomas Tuchto (1802–1882), grafų Zubovų vaikų auklėtojas ir mokytojas (V-11),
• Gražbylė Venclauskaitė (1912–2017 m.), Lietuvos teisininkė, advokatė, Šiaulių miesto garbės pilietė,
• Kazimieras Venclauskis (1880–1940 m.), advokatas, (III-4),
• Steponas Žiupsnys (1870–1905 m.), knygnešys, revoliucinio judėjimo dalyvis (III-8).

Susiformavo senojoje kapinių dalyje ant Šv. Jono kalnelio, prie takelio į buvusią koplyčią. Palaidoti:

• Leonardas Bobrauskas (1870–1954) (V-14),
• Jonas Bula (1864–1935), Šv.lgnaco parapijos steigėjas (VII-31),
• Adomas Geležinis (1872-1932), Pakapės klebonas (VII-30),
• Julijonas Jasienskis (1874–1934 m.), Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigas, (III-3)
• Feliksas Kontrymas (1810-1893) (V-17),
• Jurgis Latvėnas (1894 -1959) (V-15),
• Stanislovas Sarapas (1872-1953), Kauno metropolinės kapitulos kanauninkas (V-16),
• Klemensas Šovys (1886-1955), Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas ir jos atstatytojas po Antrojo pasaulinio karo (V-13),
• Ignacijus Štachas (1797–1854 m.), Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, blaivybės pradininkas Lietuvoje, studentų patronas (V-12),
• Gustavas Tomkevičius (1837–1911), Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas,
• Bruno Zelionko (1879 -1914) (VII-27).

• Žukauskų šeimos mauzoliejus (III-4).
• Švč. Jėzaus širdies seserys (VIII-33). PR kapinių dalyje, netoli tako, stovi kuklus antkapinis kryžius su užrašu: „Šv. Jėzaus širdies seserys“. Po šiuo paminklu ilsisi 4 vienuolės - seserys širdietės. Pirmoji palaidota sesuo Ona, o trys seserys žuvo 1944 metų liepos mėnesį, bombai pataikius į slėptuvę, kur buvo slepiamasi per bombardavimą. Žuvo seserys vienuolės: Ona Murzaitė, kilusi iš Šiaulių rajono, Ona Žilinskaitė ir Monika, atvykusi iš Anykščių. Ant kapo uždėtas betoninis antkapis. Galvūgaly pastatytas metalinis kryžius, prie jo pritvirtinta metalinė lentelė su užrašu.
• Jarulaičių šeimyninis kapas (III-7). Tai rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės senelių Jarulaičių giminės kapas. Jos mama - Elžbieta Jarulaitytė. Sofija vaikystėje gyveno pas dėdę kanauninką Vincą Jarulaitį, kuris ir sutuokė ją su M. K. Čiurlioniu. Palaidoti: Ona Jarulaitis (m. 1883 m.), Petras Jarulaitis (m. 1898 m.), Teklė Jarulaitis (m. 1907 m.), Marta Jarulaitis (m. 1918 m.). 1989 m. „Ventos“ baldų gamybinio susivienijimo kraštotyrininkų iniciatyva nugriuvęs antkapinis paminklas atstatytas, sutvarkytas kapo plotas. Kapas aptvertas metaline tvorele, uždėtas betoninis antkapis. Galvūgalyje pastatytas juodo poliruoto granito obeliskas, prie jo pritvirtinta lentelė su užrašu.
• Rusų karių, žuvusių malšinant 1863 m. sukilimą, kapas (IX-35).

1994 m. Lietuvos kariuomenės karių ir savanorių kapai sutvarkyti pagal archit. R. Regeso parengtą darbo projektą. Kapinėse palaidoti:

• Šiaulių karo komendantūros įgula ir 3-ojo pėstininkų pulko kariai, žuvę 1919 m. birželio 21 d. per vokiečių užpuolimą.
• Nepriklausomybės kovų partizanai ir Lietuvos kariuomenės kariai šiauliečiai, žuvę kovose su bolševikais ir lenkais.

• Roma Baristaitė. Lietuvos savanorių ir karių kapai Šiaulių miesto senosiose kapinėse. Istoriniai tyrimai. Šiaulių m. Paminklotvarkos tarnyba. Šiauliai, 1993.
• Roma Baristaitė, Aleksandras Petrikauskas. Senosios Šiaulių kapinės. Šiauliai, 1999.
• Jocys V. Šiaulių miesto senosios kapinės prie Taisos ežero. Istoriniai tyrimai. AB Paminklų restauravimo institutas. V., 1995.
• Metalinius kryžius piešiniuose užfiksavo Birutė Kuicienė.

55°55′58″š. pl. 23°19′32″r. ilg. / 55.93266°š. pl. 23.32561°r. ilg. / 55.93266; 23.32561

Vikiteka: Šiaulių kapinės – vaizdinė ir garsinė medžiaga