Žemaičių aukštuma

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Žemaičių aukštuma – geomorfologinė sritis Lietuvos vakaruose. Ilgis (iš šiaurės vakarų į pietryčius) apie 100 km, plotis apie 50 kilometrų,^[1] vidutinis aukštis – 119 m, papėdės vidutinis aukštis – 80 m, ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius – apie 145 km, didžiausias plotis – apie 90 km.Aukštuma šiaurėje ribojasi su Kuršo aukštuma ir Ventos vidurupio žemuma, rytuose ir pietuose – su Vidurio Lietuvos lyguma, vakaruose – su Vakarų Žemaičių lyguma.

Dabartinis aukštumos reljefas susiformavo po paskutinio ledynmečio.Kristalinis pamatas slūgso 1100–2000 m žemiau jūros lygio, dengiamas storais paleozojaus ir mezozojaus nuosėdiniais uolienų sluoksniais. Pleistoceninės dangos storis – 40-300 m (vidutinis – 100 m).

Aukščiausią dalį sudaro Žemaičių vandenskyrinis kalvynas tarp Luokės ir Kaltinėnų, kalvyno plotis – apie 10 km, ilgis – apie 40 km. Šiame kalvyne yra ir aukščiausia vieta – Medvėgalis (234 m). Kalvyno vakaruose yra Vakarų Žemaičių plynaukštė, užimanti Salanto-Minijos senslėnį. Rytuose – Rytų Žemaičių plynaukštė. Priešvėjiniuose šlaituose iškrenta bene daugiausia kritulių šalyje.

• 
  Vaizdas Lopaičių apylinkėse
• 
  Žemaičių aukštuma nuo Sprūdės kalno