Ivanas Buninas
| rus. Бунин Иван Алексеевич | |
|---|---|
 | |
| Ivanas Buninas | |
| Gimė | 1870 m. spalio 22 d. Voronežas,Rusijos imperija |
| Mirė | 1953 m. lapkričio 8 d. (83 metai) Paryžius, Prancūzija |
| Tautybė | rusas |
| Tėvas | Aleksejus Buninas (Алексей Николаевич Бунин) |
| Motina | Liudmila Bunina (Людмила Александровна Бунина) |
| Sutuoktinis (-ė) | Ana Cakni (Аннa Николаевнa Цакни) (1898), Vera Muromceva (Верa Николаевнa Муромцевa) (1906) |
| Veikla | rusų prozininkas, poetas, vertėjas |
| Žymūs apdovanojimai | |
1933 m. suteikta Nobelio literatūros premija. | |
 Vikiteka | Ivanas Buninas |
Ivanas Buninas (rus. Иван Алексеевич Бунин, 1870 m. spalio 22 d. Voroneže − 1953 m. lapkričio 8 d. Paryžiuje) − žymus rusų prozininkas, poetas, vertėjas. 1933 m. suteikta Nobelio literatūros premija.
Biografija redaguoti
Ivanas Buninas buvo kilęs iš senos bajorų giminės, kurią pradėjo Simeonas Bunkovskis, XV a. atvykęs iš Lenkijos.
Rašytojo vaikystė prabėgo Oriolo gubernijos Butyrkų vienkiemyje. Buninas niekada nepamiršo savo kilmės, didžiavosi giminyste su poetu romantiku Vasilijumi Žukovskiu.
Būdamas dvidešimties metų Buninas buvo aistringai įsimylėjęs Varvarą Paščenko. Ši jaunystės drama atsispindėjo jo kūriniuose. 1898 m. jis vedė gražuolę graikę Aną Cakni. Po dvejų metų santuoka iširo. Sūnus, gimęs jau iširus santuokai, mirė penkerių metų. Daugiau vaikų Buninas neturėjo. 1906 m. viso jo gyvenimo moterimi tapo Vera Muromceva. Su ja jis leidosi į egzotiškas keliones; drauge su ja iškentėjo gyvenimo be tėvynės tragediją. Nepriėmė bolševikų valdžios ir 1920 m. balandžio mėnesį per Konstantinopolį ir Belgradą Ivanas Buninas atvyko į Paryžių. Emigracijoje išbuvo trisdešimt trejus metus.
1939 m. Ivanas Buninas su žmona apsigyveno Grase, Prancūzijos pietuose. Ten jis praleido ir vokiečių okupacijos metus.
Mirė Ivanas Aleksejevičius Buninas Paryžiuje 1953 m. lapkričio mėn. 8 d.
Ivano Bunino kūryba redaguoti
Iki revoliucijos Buninas išleido daugiau kaip dešimt poezijos knygų ir laikė save visų pirma poetu. Jo ankstyvajai lyrikai buvo būdinga samanotų bajorijos sodybų nostalgija, subtilus gamtos grožio jautimas, stiliaus vaizdingumas. Laikui bėgant Bunino poezija vis aiškiau virto filosofine lyrika, turinčia akivaizdų vidinį ryšį su jo proza.
Romane „Arsenjevo gyvenimas“ aiškiai jaučiamos visos rašytojo kūrybos tendencijos. Tai ir grįžimas prie ikirevoliucinio gyvenimo, jo buities, žmonių, tai ginčas dėl Rusijos ir jos ateities. Bet tai ir romanas monologas, filosofinė lyrinė proza. Šis kūrinys − tai Bunino išpuoselėta Gyvenimo Knyga. Tiesa, romano siužetas nutrūksta dvidešimtaisiais herojaus gyvenimo metais.
Ivano Bunino bibliografija:
- Į pasaulio kraštą (На край света, 1897),
- Po atviru dangum (Под открытым небом, 1898),
- Antaniniai obuoliai (Антоновские яблоки, 1900),
- Lapkritis (Листопад, 1901),
- Kaimas (Деревня, 1910),
- Suchodolas (Суходол, 1911),
- Ponas iš San Francisko (Господин из Сан-Франциско, 1915),
- Švelnus alsavimas (Лёгкое дыхание, 1916)
- Jerichono rožė (Роза Иерихона, 1924),
- Mitės meilė (Митина любовь, 1925),
- Saulės smūgis (Солнечный удар, 1927),
- Dievo medis (Божье дерево, 1930),
- Arsenjevo gyvenimas (Жизнь Арсеньева,1930),
- Pelenų diena (Чистый понедельник, 1944)
Nuorodos redaguoti
- Ivanas Buninas (rusų k.)