Paauglystė
Paauglystė – žmogaus amžiaus tarpsnis tarp vaikystės ir suaugystės (priskiriamas jaunystei). Trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis.[1][2][3]
Paauglystės amžiaus ribos yra pakankamai sąlygiškos, formaliai apibrėžiamos dažniausiai nuo 12 iki 18–21 metų. Nepilnamečiu žmogus teisiškai nustoja būti tuomet, kai sulaukia 18-os metų (išimtinai 21 metų).[4]
Ypatumai redaguoti
Psichologiniu požiūriu paauglystę galima suskirstyti į ankstyvąją (10–14 metų), vidurinę (15–19 metų) ir vėlyvąją (20–24 metų).[1] Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu brendimu. Lytinių hormonų antplūdis (gonadarchė) sukelia sparčios raidos laikotarpį, kuris mergaitėms prasideda apie 10–11-uosius, o baigiasi apie 14–16-uosius, berniukams – apie 11–12-uosius, o baigiasi – apie 15–17-uosius metus.[5][6][7] Visi kiti brendimo požymiai galutinai išryškėja apie 17–20 m. merginoms ir apie 19–21 m. vaikinams.[6][7] Riba tik orientacinė ir nėra griežtai taikoma visiems vaikams, nes įtaką daro ir gyvenamoji aplinka, išgyvenimai, individuali fiziologija. Psichologinė paauglio raida gali prasidėti kartu su fizinių pokyčių pradžia, bet dažniausiai pastebima tarp 12–21 metų ir tęsiasi po fizinio brendimo pabaigos.[6][7][8]
Visam paauglystės periodui iki maždaug 20 m.[9] (kol neišsivysto smegenų vykdomosios funkcijos) būdingi emociniai šuoliai ir kraštutinumai bei susiję saviraiškos būdai ar sprendimai, menkas rizikos įvertinimas ir valdymas, polinkis nepagrįstai atmesti kitų individų sprendimus, pasiekimus ar sukauptą patirtį siekiant veikti individualiai ar pademonstruoti savarankiškumą.
Ankstyvojoje paauglystėje atsiranda lytinis potraukis. Asmuo save pradeda laikyti suaugusiu ir siekia tai įtvirtinti atkartodamas suaugusiųjų pomėgius ir veiklas. Šiuo metu išryškėja pirmosios pastangos tapti nepriklausomam nuo tėvų. Taip pat būdingas stiprus prisitaikymas bendraamžių atžvilgiu, lengvai pasiduodama ir jų spaudimui, kartais net blogai įtakai, rizikingoms veikloms. Vidurinėje paauglystėje draugų įtaka išlieka didelė. Vis labiau domimasi priešingos lyties bendraamžiais, užsimezga romantiniai santykiai, patiriama pirmoji meilė, jeigu pastaroji dar nebuvo patirta anksčiau. Tuo pačiu siekiama dar didesnės psichologinės nepriklausomybės nuo tėvų, o dėl artimųjų nenoro šią teisę pripažinti kyla dauguma paauglio konfliktų su suaugusiaisiais. Vėlyvajai paauglystei būdinga didelė nepriklausomybė nuo tėvų, mažėjanti bendraamžių įtaka. Siekiama įgyti asmenybės tapatumo jausmą, atrasti aiškias vertybes, išsikelti gyvenimo tikslus.[1]
Paauglystėje dėl didelių fizinių bei kognityvinių pokyčių ir dėl būtinybės pasirinkti profesiją, tapatumo klausimai ypač išryškėja. Užsisklendimas dažniausiai būdingas ankstyvajai paauglystei, kai vaikas siekia tapatintis su vienu ar abiem tėvais. Tėvų tapatumas, jų siekiai perimami ir nesvarstant tampa savais. Vėliau aktyviai ieškodamas savo tapatumo paauglys neretai susiduria su identiteto krize. Ją neretai pagilina paauglio noras išreikšti save maištaujant, užsiimanant savigriova (pasireikšia kaip girtuokliavimas, narkomanija) ar užsiimant socialiai nepriimtina pvz., nusikalstama veika. Pasiekus tapatumą susidaroma pasaulėžiūra ir mažiau priklausoma nuo aplinkinių nuostatų. Kai kurie jaunuoliai šį tarpsnį išgyvena lengvai, kiti dar ilgai vengia suaugusiems žmonėms būdingų sprendimų ir įsipareigojimų.[10]
Kriterijai redaguoti
Paauglystės pabaigos riba įvairiose šalyse visuomenės vertinama skirtingai, galimi keli pagrindiniai kriterijai:
- Faktinio amžiaus kriterijus: apibrėžiamas konkretus amžius, nuo kurio individas laikomas savarankišku suaugusiuoju.
- Fizinės brandos kriterijus: paauglystės pabaiga laikoma tada, kai individas visiškai subręsta lytiškai. Tai įvyksta pasibaigus pereinamosios paauglystės tarpsniui.
- Psichinės ir psichologinės brandos kriterijus: individas suvokia bei prisiima atsakomybę už veiksmus ir pasirinkimus, geba įvertinti ir valdyti rizikas, turi savo tapatumą, aiškias vertybes, siekius.
- Socialinės brandos kriterijus: individas geba užmegzti ir valdyti draugystės bei meilės ryšius, bendradarbiauti, adekvačiai vertinti aplinką bei ateities perspektyvas, dėmesingas visuomeniniams santykiams bei gyvenamajai aplinkai.
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Paauglio psichologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-05-17.
- ↑ „Adolescence“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-05-23.
- ↑ „Youth“. A Dictionary of Sociology. Nuoroda tikrinta 2022-01-01.
- ↑ Ūselė, Laura (2011-01-01). „Socialinės brandos sampratos ir turinio problema sprendžiant jaunų pilnamečių (18–20 metų) baudžiamosios atsakomybės klausimą“. Teisė. 78: 182–196. doi:10.15388/Teise.2011.0.181. ISSN 2424-6050. Suarchyvuotas originalas 2017-07-03. Nuoroda tikrinta 2022-05-17.
- ↑ „Gonadarche“. Oxford Reference (Concise Medical Dictionary). Nuoroda tikrinta 2022-05-17.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 Janina Tutkuvienė. Pubertas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ 7,0 7,1 7,2 Janina Tutkuvienė. Lytinis brendimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
- ↑ Fiziologiniai brandos ypatumai. Lytinės ir reprodukcinės sveikatos kabinetas, 2017-06-12. PDF Archyvuota kopija 2021-11-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ De Luca, Cinzia R.; Leventer, Richard J. (2008). „Developmental trajectories of executive functions across the lifespan“. In Anderson, Peter; Anderson, Vicki; Jacobs, Rani (eds.). Executive functions and the frontal lobes: a lifespan perspective. Washington, DC: Taylor & Francis. pp. 24–47. ISBN 978-1-84169-490-0. OCLC 182857040.
- ↑ „Pedsonality“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2024-03-19.
Literatūra redaguoti
- Junona Almonaitienė ir kt., Bendravimo psichologija, K., Technologija, 2001.
- Maria Fürst, Psichologija, V., Lumen leidykla, 1999.
- David G.Myers, Psichologija, V., Poligrafija ir informatika, 2000.
- Rita Žukauskienė, Raidos psichologija, V., Valstybinis leidybos centras, 1996.