Senamiestyje (vakariniame Izaro upės krante) daug baroko ir rokoko pastatų, dauguma jų statyti XVIII a. pirmojoje pusėje, kai Bavarijos valdovai sparčiai stengėsi priartinti Miuncheną prie žymių Italijos miestų.
Centre yra Marijos aikštė (Marienplatz), naujoji ornamentuota rotušė (Neues Rathaus, statyta 1867–1908 m.). Netoli stovi Marijos bažnyčia (Frauenkirche), didelė gotikinio stiliaus katedra su dviem bokštais (99/100 m aukščio).
Gyvenvietė žinoma nuo VIII a., miestas nuo 1158 m. 1175 m. gavo miesto teises. Nuo XIII a. iki 1918 m. buvo Bavarijos kunigaikščių Wittelsbachų sostinė ir rezidencija. Nuo 1506 m. visos Bavarijos sostinė. Stipriai nukentėjo per Trisdešimties metų karą. 1634–1635 m. nuo maro išmirė apie trečdalis gyventojų.
Sparčiausiai plėtėsi XIX a., ypač 1839 m. nutiesus geležinkelį ir pradėjus kurtis pramonės įmonėms.
Svarbiausios pramonės šakos – elektronikos ir elektrotechnikos, mašinų ir transporto priemonių, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba. Dar yra poligrafijos, maisto, chemijos, tekstilės, aviacijos, telekomunikacijų technikos pramonės įmonės.
Miunchenas ir apylinkės – Vokietijos informacinių technologijų įmonių centras, dar vadinamas Izaro slėniu.
Seniausi išlikę pastatai – treji XV a. miesto vartai ir senoji (1480 m.) rotušė. Išliko ir naujoji (1867–1908 m.) miesto rotušė. Miesto senamiestyje gausu bažnyčių – vėlyvosios gotikos Dievo motinos katedra, Šv. Petro, Šv. Dvasios, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios. Mieste gausu renesanso ir baroko rūmų ansamblių. 1901 m. jugendo stiliumi pastatyti Operos rūmai. Veikia dvi įspūdingos paveikslų galerijos – Senoji (1836 m.) ir Naujoji (1981 m.) Miuncheno pinakotekos.
Ryšiai su Lietuva seni, tai liudija Vyčio atvaizdai ant miesto pastatų.
Teatinų bažnyčios (vok.Theatinkirche) fasade Odeono aikštėje (vok.Odeonplatz) pritvirtintas plafonas su bavariečių Wittelsbachų herbais, o dešinėje – lenkų Erelis ir lietuvių Vytis. Plafoną vainikuoja Bavarijos valdovo Maksimiljano III Juozapo, kuris buvo ATR karaliaus Jono Sabieskio anūkas, karūna.
Abiejų Tautų Respublikos herbai stebimi ir ant Senojo Rezidencinio teatro (vok. Altes Rezidenztheater), taip pat Nimfenburgo rūmų (vok.Nymphenburg) liturginėje dalyje. Pastarajoje Bavarijos valdovų vasaros rezidencijoje kabo ir Jono Sobieskio dukters Teresės Kunegundos (1676–1730), kuri buvo ištekėjusi už elektoriaus Maksimiliano II. Ji mirė 1730 m. Venecijoje, palaidota Miuncheno Taetinų bažnyčios kriptoje.
Eksponatų, susijusių su Lietuva, turi ir Rezidencijos muziejus (vok.Residenzmuseum). Tai Lietuvos globėjo ir kunigaikščio šv. Kazimiero biustas, taip pat daugybė prabangos daiktų iš bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės, patekusių į Miuncheną. Tai Žygimanto Vazos dukters Onos Kotrynos Konstancijos ir Friedricho Augusto II dukters Onos Marijos Sofijos kraičio dalys.[4] Rezidencijos muziejuje esantys ąsotis ir dubuo su LDK ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Vazos herbu (pagaminti apie 1600 metus Milane (?)) 2009 m. buvo eksponuojamas Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje. Lankytojams Vilniuje buvo parodytas ir arasas – austinis gobelenas su auksčiau minėtos Onos Kotrynos Konstancijos herbu (Briuselis, 1630–1640).[5]
Nuo 1922 m. Miunchene veikė lietuvių ateitininkų kuopa. Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių čia gyveno keli tūkstančiai. 1947 m. mokslo metus Miuncheno aukštosiose mokyklose pradėjo 324 lietuviai studentai. Tarp dėstytojų irgi buvo lietuvių – inžinierius Jurgis Gimbutas, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Čia pradėjo veikti lietuviškos mokyklos, veikė chorai, šokių rateliai. 1945–1949 m. Miunchene išleistos 48 lietuviškos knygos. Ėjo daug periodinės spaudos – „Aidai“, „Mūsų gyvenimas“, „Naujasis gyvenimas“, „Sandora“, „Sporto žinios“. Iš Miuncheno buvo transliuojamos „Amerikos balso“ ir „Laisvės radijo“ laidos lietuvių kalba. Dabar čia atkurta šeštadieninė lietuvių mokykla.